Search Results for: "Domantas Razauskas"
Domantas Razauskas – atlikėjas, kurio vardas žinomas daugeliui, tačiau jo dainų neišgirsi nei radijo topuose, nei televizijų ekranuose. Kad ir kaip tai būtų keista, visuose koncertuose, kuriuose pasirodo Domantas, salės būna sausakimšos, o žmonės, mintinai išmokę dainas dainuoja kartu su atlikėju.
Artėjant Domanto Razausko, naujojo albumo pristatymo, koncertui,kuris vyks kovo 30 d. 18:00 Joniškio kultūros centre, šnekučiuojamės su pačiu kūrėju – kaip gyvena dabar, ką planuoja ir ko sulauksime mūsų mieste.
Praeita
Ką galėtumėte papasakoti apie savo pirmuosius kartus scenoje? Kokie jie?
Visi pirmieji kartai buvo trumpi ir labai jaudinantys. Dėl to ir trumpi, kad labai jaudinantys.
Koncertavimas baruose, gatvėje.
Esu grojęs daugybėje barų, taip pat paauglystėje metus intensyviai uždarbiavau grodamas gatvėje. Tai buvo labai gera mokykla.
Savo paties kūrybą yra daug sunkiau „įdiegti“ klausytojams, nei jau populiarias perdainuotas dainas. Ką galėtumėte patarti jauniems, kuriantiems ir atliekantiems savo dainas atlikėjams?
Nieko. Patarinėti jauniems ir kuriantiems nereikia, nes jie tų patarimų neklauso ir teisingai daro. Reikia vadovautis savo intuicija ir nuojauta. Visos padarytos klaidos taps sukauptos išminties dalimi.
Tačiau yra viena taisyklė, kuri praktiškai neturi išimčių. Jei nori kurti muziką, turi klausytis muzikos. Labai daug ir pačios įvairiausios. Jei nori rašyti eiles, turi skaityti. Maksimaliai daug pagal fizines galimybes.
Kaip jauniems atlikėjams tapti populiariems, klausomiems?
Jei nori tapti klausomas, turi išmokti klausytis. O kaip tapti populiariems aš nežinau, nes niekada nesiekiau šio keisto tikslo. Visada buvau populiarus. Kai gimiau, jau buvau populiarus. Minimum tarp dviejų žmonių.
Ar iškart pradėjote dainuoti savo dainas ar ką nors perdainuodavote?
Dainavau daug ką. Gatvėje grodavau daugiausia ne savo kūrybą. Nors kartais dainuodamas dainą, kurią parašiau ne aš, jaučiuosi lyg dainuočiau savo. Ir atvirkščiai. Nuosavybė kūryboje yra labai slidus reikalas.
Mokykla. Ar ji skatino Jus kaip atlikėją?
Visų pirma mane visada gąsdindavo žodis „atlikėjas“. Lietuvoje sėkmingai ugdoma atlikėjų kultūra. Tačiau man visada įdomiau buvo kūrėjas, o ne atlikėjas. Mano mokykla buvo už materialios mokyklos sienų. Ji iki šiol ten – už bet kokių pastatų ar įstaigų sienų.
Kas „įskiepijo“ meilę žodžiui?
Mokykloje mums darydavo privalomus skiepus. Gal šalia skiepo nuo stabligės kas įleido ir adatą su meile lingvistikai? Nežinau…
Greičiausiai domėjimasis žodžiu, kaip didžiausiu priešu, atėjo tada, kai sąmoningai suvokiau, kad kalba yra visų mano egzistencinių problemų ir išgyvenimų šaltinis. O poezija yra bandymas per kalbą suvokti tai, ką būtent ta kalba ir paslepia. Taigi amžinas oksimoronas.
Vienas sakinys apibūdinantis visą jūsų praeitį.
Baisi atmintis.
Dabar einama
Kaip dabar matote save kaip muzikantą? Ar būtumėte patenkintas dabartiniu savimi, tada kai pradėjote muzikuoti?
Aš nesiekiu būti patenkintas savimi. Aš tiesiog darau tai, ką jaučiu turįs daryti. Neatsimenu, kada pradėjau muzikuoti, kaip ir ką. Turėčiau laiko – išmokčiau geriau valdyti instrumentą, geriau dainuoti, giliau pažinti muzikos teoriją. Deja, neturiu laiko – reikia dainas rašyti, į koncertus važiuoti.
Nemokamas albumas. Kaip gimė tokia idėja? A. Mamontovas vieną savo kompaktinį diską leido parsisiųsti nemokamai. Kuo skiriasi jūsų idėjos?
Aš jau 10 metų savo kūrybą nemokamai talpinu svetainėje www.radom.lt. A.Mamontovo idėja nėra nauja. Užsienyje tai daroma taip pat jau seniai. Kadangi iš kūrybos nesiekiu uždirbti ar pragyventi, manau kvaila slėpti ir saugoti tai, kieno autorystė ir taip yra abejotina. Džiaugiuosi, kai mano dainos patenka į torentų svetaines. Turiu svajonę: visa muzika ir poezija nemokama internete. Ir tikiu, kad mano svajonė anksčiau ar vėliau išsipildys.
Ar nemokamas albumas dėl to, kad Jūsų sielą išvystų daugiau žmonių?
Ne, mano siela ne muziejus. Albumas (ne CD) nemokamas todėl, kad aš nematau prasmės uždarbiauti iš to, ką gavau nemokamai. Gyvenu iš koncertų, nes tai sunkus fizinis darbas. Nors ir labai malonus. Tačiau tokį darbą bent jau gali pamatyti, pamatuoti. O kaip pamatuoti kūrybinį darbą? Kaip pinigais įvertinti dainą? Tai neįvertinama, nes yra toli nuo visų matų.
Kas šiuo metu labiausiai įkvepia kūrybai? Kokie įvykiai labiausiai skatina rašyti? Skaudūs ar, tie kurie padaro Jus laimingą?
Mane visada įkvėpė viskas. Esu vagis, nes vagiu perskaitytas knygas, pamatytus filmus, išgirstą muziką, pastebėtus paveikslus. Vagiu, noriu to, ar ne. Vagiu saulėlydžius ir saulėtekius, vagiu moteris ir draugus. Todėl išskirti ką nors, kas įkvepia, o kas ne – būtų neteisinga.
Kokį didžiausią kontrastą įžvelgiate savo kūryboje ?
Didžiausias kontrastas yra tarp kūrybos ir pokalbių apie kūrybą.
Ar turite autoritetą kūryboje ir gyvenime?
Turiu net keletą: Jėzus Kristus, šventasis Antanas su Pranciškumi, daugybė Budų ir Bodhisatvų. Kai kurie iš jų yra gyvi ir vaikšto tarp mūsų.
Kaip ruošiatės koncertui? Ar vykdote kokį ritualą?
Kiekvienam koncertui ruošiamės labai ypatingai. Ar tai būtų didelis koncertas kokiame nors festivalyje, ar mažytis kokiame nors miestelyje. Kiekvieną kartą rengiame vis kitokį grojaraštį. O ritualai, kuriuos atliekame yra slapti. Jei juos išduosime ir visi, kas netingi ims juos atlikinėti, visi koncertai bus tokie geri, kad žmonės nebežinos, ko eiti klausyti: ar grupės „ŠarkA“ ar Domanto Razausko.
Koncertai dideliuose miestuose ir mažuose miesteliuose. Kaip skiriasi publika?
Publika, ačiū Dievui, skiriasi kiekviename mieste, kiekviename koncerte. Net Vilniuje dviejuose koncertuose niekada nebus ta pati publika. Mažuose miesteliuose visada groti labai miela, nes žmonės mažiau išlepinti daugybės renginių, imlesni. Tad lengviau dalintis energija.
Ar publikos poreikiai formuoja Jūsų repertuarą?
Ne, publikos poreikiai repertuaro neformuoja. Tiesiog kartais drąsuolio iš publikos noras išgirsti konkrečią dainą sutampa su mūsų noru ir pasiruošimu, o kartais – ne.
Galiu vien tik žiūrėti į Jūsų koncertus. Be garso (žinoma, su garsu žymiai geriau, bet..) Jūsų besimėgaujantis veidas tiesiog įtraukia. Ar muzika jums padeda pabėgti nuo visų rūpesčių?
Nuo rūpesčių aš stengiuosi nebėgti, aš stengiuosi užkirsti kelią jiems atsirasti. Muzika nėra pabėgimas, muzika yra išeitis. Ji ir didžiausias malonumas, ir geriausias mokytojas, ir brangiausias turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tad kaip tuo nesimėgauti?
Kokią reikšmę Jums pačiam turi instrumentas? Are sate prisirišęs prie jo?
Muzikos instrumentas man ir yra instrumentas perduoti tai, ką siekiu. Lyg plaktukas žmogui, norinčiam kuo geriau įkalti vinį. Šiuo atveju vinis – daina, plaktukas – gitara ir balsas. Aišku, norisi turėti kuo geresnį plaktuką. Tačiau būna, kad ir su abejotinos kokybės plaktuku gali elegantiškai suleisti vinį. Būna, kad ir plika ranka.
Banalybė – kaip suprantate ją?
Banalybė yra neišvengiama. Tai yra apsiskaitymo ir apsiklausymo rodiklis. Knyginę ir muzikinę patirtį turintis žmogus banalybę atpažįsta, identifikuoja ir priverčia tarnauti sau.
Kaip žiūrite į Jūsų dainas perdainuojantį jaunimą?
Su didžiausiu susižavėjimu! Jie tai kartais daro geriau už mane ir ačiū Dievui. Vėlgi, tas dainas gali dainuoti bet kas, nes jų autorystė nėra labai aiški.
Jei turėtumėt galimybę dar ateinančiai gyvybei papasakoti apie dabartį, ką pasakotumėt, ko lieptumėt pasisaugoti ir ką pasiūlytumėt išbandyti?
Ateinančiai gyvybei pasakoti apie dabartį būtų neįmanoma, nes jos pamatyta dabartis mano pasakojimo atžvilgiu bus ateitis. Taigi kad ir kiek aš kam nors pasakočiau apie dabartį, aš pasakočiau tik apie savo požiūrį į tariamą dabartį, mano dabarties projekciją, nes pati dabartis kiekvienam yra jo vienintelė ir nesugaunama. Deja, mūsų protai visą gyvenimą tik tą ir daro, kad bando sugauti tai, kas nesugaunama.
Dar prieisime
Dainuojate „Nes tai kas dar bus, jau buvo atsitikę“. Ar jau žinote, kas laukia netolimoje ateityje?:)
Jei tiksliau, tai „Nes tai kas dar bus, jau yra atsitikę“. Aš žinau, kas laukia netolimoje ir tolimoje ateityje. Įtariu net žinąs, kas laukia jūsų. Ir kad mūsų su jumis ateitis bus labai panaši.
Ateities planai. Kūryba, leidyba ir panašiai.
Įrašėme naują albumą. Jis man labai patinka, jame daug smuikų, labai daug smuikų. Dabar garso režisierius Mantas Tamulionis dirba prie albumo suvedimo. Deja, negaliu jo darbo spartinti, nes visi, prisidedantys prie albumo daro tai absoliučiai nemokamai. Kai albumas pasirodys, viešinsiu jį internete, o kiek vėliau norėčiau išleisti keletą CD tiems, kam patinka viršelių kvapas. Jei tik bus lėšų, taip ir padarysime. O jei ne – neliūdėsiu. Tada norėčiau padaryti gražų, didelį koncertą Vilniuje kartu su mūsų šviesų dizaineriu, garsistu, gal net su vaizdo projekcijomis. O tada viską pamiršti ir sėsti prie naujo albumo.
Taip pat redaguoju vieną labai svarbią knygą, kurią parašė mano draugas budologas Audrius Beinorius. Ir pats šiemet turėsiu parengti vieną knygelę, įkalbėtas bičiulio Vytauto V. Landsbergio. Šios dvi knygos susijusios.
Ko labiausiai bijote ateityje?
Kad nespėsiu padaryti bent pusės to, ką esu prigalvojęs.
Nėra nieko tobulo. Kokių blogų įpročių norite atsisakyti ateityje?
Labai mėgstu gaminti ir žaisti virtuvėje. Šis pomėgis man niekaip neleidžia susitvarkyti su kūno formomis. Neturiu valios atsisakyti ir kitų savo hedonistinių įpročių. Tad dabar svarstau: gal nustoti su jais kovoti ir tiesiog susitaikyti? Susitaikymas dažniausiai yra didžiausia pergalė kovoje.
Kaip manote, koks būsite po dešimt metų?
Šį klausimą prašau peradresuoti Aukščiausiajam. Galite ir elektroniniu paštu, jis nuolat „online“.
Kokį norite save palikti žmonių prisiminimuose?
Iš visų jėgų besistengusį niekam nepadaryti bloga, klystantį, žmogišką ir bent retkarčiais tampantį permatomą tai šviesai, kuri mane perveria ir kuriai negaliu atsispirti.
Ir pabaigai, artėja koncertas Joniškyje. Kuom šis albumo pristatymo koncertas skirsis nuo kitų įprastų koncertu?
Jie visada skirtingi. Iki paskutinės akimirkos nežinau, ką grosiu. Tai tampa aišku prieš pat koncertą, kai ateina keistas suvokimas: šiandien reikia dainuoti tai. Ir nesvarbu, ar tai nauja, ar sena daina. Ne pirmą ir ne antrą kartą koncertuosiu Joniškyje, man mieli tenykščiai žmonės, turiu ten draugų. Tad tikiuosi intymaus ir gražaus vakaro, kurio metu vyks ypatingos energetinės dalybos. Žinote, karyboje yra tokios raketos „žemė-žemė“. Aš labai tikiuosi, kad koncerto metu mus subombarduos raketomis „širdis-širdis“.
Domantas Razauskas – dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, kuris koncertuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Tradiciškai jis laikomas dainuojamosios poezijos žanro atlikėju, nors jo kuriamų dainų stilistikos apibūdinti neįmanoma. Tai muzikinių žanrų gausa nuo reggae, bliuzo, džiazo, folk muzikos iki avangardo. Autoriniai tekstai, vidinė energija ir profesionalus grojimas gitara D. Razauskui leido įsitvirtinti tarp garsiausių dainuojamosios poezijos atlikėjų.
Domantas Razauskas – dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, kuris koncertuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Tradiciškai jis laikomas dainuojamosios poezijos žanro atlikėju, nors jo kuriamų dainų stilistikos apibūdinti neįmanoma. Tai muzikinių žanrų gausa nuo regio, bliuzo, džiazo, folko muzikos iki avangardo. Autoriniai tekstai, vidinė energija ir profesionalus grojimas gitara D. Razauskui leido įsitvirtinti tarp garsiausių dainuojamosios poezijos atlikėjų.
Jau antrus metus Vilniaus mokytojų namai, Kristupo vasaros festivalis ir bendrija „Kraujas“ siūlo paskutinį vasaros penktadienį praleisti ne tik linksmai, bet ir prasmingai. Rugpjūčio 26 dieną Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vyks finalinis socialinės akcijos GYVENTI NEGALIMA MIRTI koncertas. Liepos 29 dieną Druskininkuose ir rugpjūčio 6 dieną Klaipėdoje vykę akcijos renginiai sulaukė didelio būrio žiūrovų, kurie ne tik klausėsi koncertų, bet ir aktyviai registravosi į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
Šios akcijos misija – paskatinti kuo daugiau žmonių renginio metu registruotis į kaulų čiulpų donorus ir taip pagelbėti kraujo vėžiu sergantiems žmonėms. Tai liga, kuri gali užklupti netikėtai kiekvieną iš mūsų, neklausdama amžiaus, socialinio statuso ar lyties. Pasiryžusiems nereikės vykti į jokią ligoninę – papildyti donorų sąrašą jie galės čia pat, renginio vietoje.
Svarbiausia yra keisti žmonių požiūrį, nes manydami, kad „man taip nenutiks“ labai klystame, tad renginio metu visiems norintiems kompetentingi specialistai atsakys ir į kylančius klausimus bei suteiks daugiau informacijos apie kaulų čiulpų transplantaciją. Būtent ji tampa lemiama sąlyga išlikti ne vienam žmogui, sergančiam leukemija – kraujo vėžiu. Rasti tinkamą donorą, kurio kaulų čiulpai galėtų būti transplantuojami, nėra paprasta. Todėl kuo daugiau žmonių sutiks tapti potencialiais donorais, tuo daugiau sergančiųjų leukemija galės įgyvendinti svarbiausią savo tikslą – pasveikti. Milijonai žmonių visame pasaulyje donuoja savo kaulų čiulpus. Tai nesudėtinga. Tai nieko nekainuoja, neskauda ir nieko neatima.
Rugpjūčio 26 d. koncertuos grupės Tofu Bubble, Subtilu – Z, Deeper Upper, Karma, Saulės broliai, mmpsuf, atlikėjai Denis Mc Laughlin (Airija), Domantas Razauskas, Šorena ir kvies padėti kablelį teisingoje sakinio GYVENTI NEGALIMA MIRTI vietoje. Mokytojų namų kiemelyje galima rinktis nuo 15 val., o koncerto pradžia – 15.30 val. „Padaręs gerą darbą – pats jautiesi smagiau, džiaugiesi vidumi. Jau nekalbam apie tai, kad taip žmogus pelno pagarbą, į jį žiūrima visai kitaip. Ir galiausiai, gerumas su kaupu sugrįžta atgal,“ – tvirtina atlikėjai. Visi akcijos dalyviai koncertuoja nemokamai, be jokio atlygio – tiesiog norėdami palaikyti šią iniciatyvą – suteikti klausytojams progą sužinoti daugiau apie tai, kaip jie galėtų sugrąžinti sveikatą kenčiantiems skausmą ir tyliai nykstantiems žmonėms. Vien savo dalyvavimu jie jau pasisako, kurioje vietoje turėtų atsidurti kablelis. Dabar – mūsų eilė.
Akcija „Gyventi negalima mirti“ rengiama jau antrus metus. Pernai Vilniuje vykusio koncerto metu būti potencialiais kraujo donorais pasiryžo net 331 žmogus. Tai – rekordinis skaičius, mat iki tol didžiausias per dieną užsiregistravusių potencialių donorų skaičius buvo kone tris kartus mažesnis. Renginyje buvo galima ne tik klausytis garsių atlikėjų, bet ir daugiau sužinoti apie kaulų čiulpų donorystę lydinčius mitus. Todėl pernai koncerte dalyvavusių žmonių jau nebereikia įtikinėti, kad tapti kaulų čiulpų donoru nekenkia pačiam donorui, o donorystės procedūra visai nėra skausminga. Be to, kaulų čiulpai atsistato vos per porą savaičių, o po procedūros jau tą pačią dieną donoras gali keliauti namo. Renginio organizatoriai sako: „ateik dabar, būk sąmoningas ir mąstyk apie ateitį. Vien tik atėjimas į koncertą gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę“.
Liepos 9 d. Kauno rajone įsikūręs ramus Kulautuvos miestelis tapo Lietuvos bardų sostine – čia jau vienuoliktą kartą gausų bardų-dainuojamosios poezijos mylėtojų būrį sukvietė festivalis „Akacijų alėja“. Kasmet vis labiau į dangų besistiebianti akacija šiemet džiugino išskleidusi dar daugiau žiedų – juos stebėti susirinko net 15 000 prasmingų dainuojamosios poezijos tekstų ir gitaros akordų gerbėjų.
„Prieš vienuolika metų buvo rasta vieta, laikas, žanras. Pradžioje buvęs nedidelis renginys šiandien skleidžia garsą toli už rajono ir šalies ribų – jį neabejotinai galima vadinti kultūros reiškiniu visos Lietuvos mastu. – teigė festivalio globėjas, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas – Tikiu, kad gražia tradicija tapęs renginys ir toliau išliks paprastu, nuoširdžiu, dvasingu, jungiančiu kelias dalyvių ir klaustytojų kartas“.
Pušų amfiteatrą pripildė gausus bardų mylėtojų būrys
Nors pirmieji „Akacijų alėjos“ akordai buvo žadami 18 val., Kulautuvos Pušų amfiteatre ištikimieji klausytojai pradėjo būriuotis jau nuo 10 val.
Festivalio organizatoriams ir dalyviams simboline akacijos medelio laistymo ceremonija pradėjus renginį, Kulautuvos pušyno kertelės glaudė jūrą besišypsančių ir teigiamomis emocijomis alsuojančių poezijos ir muzikos piligrimų iš visos Lietuvos ir užsienio. „Esu dalyvavusi ne viename festivalyje, tačiau šis išsiskiria savo dvasia. Jis nėra rengiamas didelio miesto centre – čia galima ne tik klausytis muzikos, bet ir grožėtis nuostabia gamta, matyti tiek daug gerai nusiteikusių besišypsančių žmonių, sėdinčių tiesiog ant žolės“, – teigė į renginį atvykusi japonė Satomi Yoshino.
„Kai dainavau „Akacijų alėjos“ himną ir skaičiau Kulautuvai dedikuotą eilėraštį, pasijutau tarsi naujai gimęs. Prieš save matyti tūkstančius ne tik klausančių, bet ir girdinčių įvairiausio amžiaus žmonių – fantastika. Tai drąsiai galiu pavadinti vienu nuostabiausių gyvenimo epizodų“, – teigė bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas Edmundas Janušaitis.
Festivalis vienijo kelias bardų kartas
Šių metų festivalį sudarė trys dalys. Pirmoji, pavadinta „Mažąja akacija“, klausytojams siūlė susipažinti su Dainuojamosios poezijos šventės-apžiūros „Mažoji Akacija“, Respublikinio moksleivių dainuojamosios poezijos festivalio „Mūsų dienos kaip šventės“, Vaikų ir jaunimo dainavimo konkurso Vytautui Kernagiui atminti „Nenusigąsk, tai aš…“ ir Lietuvos mokinių dainuojamosios poezijos konkurso laureatais. Scenoje pasirodė Ignė Markauskaitė iš Raudondvario, kulautuvietės Laura Slavinskaitė ir Viktorija Railaitė, Greta Indrišiūnaitė iš Radviliškio, šiaulietė Erika Gerybaitė, Ugnė Malinauskaitė iš Utenos, vilnietės Meda Surkevičiūtė ir Emilija Pakalnytė, kolektyvas „Nuo Užupio“.
Po įžanginio „Mažosios akacijos“ koncerto prasidėjo „Akacijos ieškojimas“ – Didysis festivalio koncertas. Ant scenos lipo Muzikinio teatro solistas, televizijos laidų vedėjas Deivis, duetu su sūnumi – aktoriumi, televizijos projektų dalyviu Jokūbu Bareikiu – net 11 kūrinių atliko aktorius, vienas dainuojamosios poezijos tautinių klasikų Saulius Bareikis, scenoje pasirodė su vandens, krentančio per uolos akmenis, melodija sulyginta dainų autorė, electronic, ambient, experimental muzikinių projektų atlikėja Saulė, publiką džiugino 30 metų „išlaikymo“ festivalio signataroVirgio Stakėno baladės. „Akacijų alėjos“ bardų scenoje debiutavo aktorius, režisierius, skaitovas, du kartus Auksinio scenos kryžiaus ir Nacionalinės Premijos laureatas Rolandas Kazlas, pasirodė poetas, dainų autorius ir atlikėjas, viduriniosios bardų kartos lyderis Domantas Razauskas, dainų autorius ir atlikėjas, populiarių dainų kūrėjas Aleksandras Makejevas, tarptautinių konkursų ir „MTV Europe Music Awards“ laureatė Jurga Šeduikytė, dainininkas Mantas. Paskutiniojoje festivalio dalyje „Liksminkimos“ kitaip V. Kernagio dainas atliko jau pažįstami „AvenueAcoustic“.
Šiųmetinio festivalio devizas – „Traukinys į šlovę“. „Šie garsaus amerikiečių folk dainų autoriaus ir atlikėjo Vudžio Gatrio (Woody Guthrie) biografinės knygos žodžiai buvo lyg priesakas ir jauniems atlikėjams, ir patyrusiems scenos vilkams. Na o žiūrovai tarsi teisėjai balsavo plojimais. Ir tų plojimų buvo daug…“ – prisimindamas audringą publikos palaikymą teigė festivalio prodiuseris Virgis Stakėnas.
„Akacijų alėjoje“ – ne vienas netikėtas debiutas
„Šiandien man trys premjeros: pirmą kartą grojau su V. Kernagio prizine gitara, pirmą kartą su sūnumi Jokūbu ir pirmą kartą girdėjau jo sukurtas dainas. Nors esu priekabus klausytojas žmogui, kuriam esu neabejingas, patiko dainų turinys, harmoninė slinktis. Mane nustebino. Gerąja prasme“, – po pasirodymo scenoje pasakojo Saulius Bareikis. Ne pirmą kartą festivalyje dalyvavusio atlikėjo teigimu, nors šis renginys yra masinis ir nemokamas, klausytojo negalima vadinti nemotyvuotu. „Čia susirenka kelios kartos, įvairių sluoksnių, pareigų žmonės. Ir „Akacijos“ juos suvienija. Festivalyje skamba autentiška daina, atliekama gyvai, yra turinys, poezija. „Akacijų alėja“ – labai reikalingas reiškinys, kuris padeda išlikti gyviems esamoje politinėje ir kultūrinėje situacijoje. Jo energetika – pozityvi“, – teigė S. Bareikis.
Kalbėdamas apie „Akacijų alėją“, kitame amplua pasirodęs ir ne vieną klausytoją maloniai nustebinęs Rolandas Kazlas džiaugėsi, kad šis festivalis vienoje vietoje suburia labai daug žmonių. Laisva valia. „Žmonės klauso, dainuoja. Tai, ką girdi, nešioja savyje, vežasi namo. Tai yra įrodymas, kad esame ir būsime“, – sakė R. Kazlas.
Anot kaunietės Lolitos Čivinskienės, labai keista matyti Rolandą Kazlą tokiame vaidmenyje. „Žiūriu ir vis dar negaliu suderinti to, ką matau ir to, ką girdžiu. Ir man tai PATINKA“, – maloniai nustebinta teigė L. Čivinskienė.
Pats atlikėjas prieš pasirodymą sakė jautęsis kaip prieš maratoną. „Kūnas virpa, kai matai keliolika tūkstančių žmonių. Jausmas – savotiškas. Kaip aukojimui skirto gyvulio. Bet reakcija buvo tokia, kaip nujaučiau“, – teigė R. Kazlas. Anot bardų scenos debiutanto, šis festivalis išsiskiria tuo, kad jo metu ne šokama, o klausomasi žmonių kalbėjimo. „Šiais laikais žmonės tik kalba, bet mažai kas klausosi. O čia klausosi“, – susižavėjęs „Akacijų alėjos“ publika sakė R. Kazlas, scenoje pasirodęs su aktore Jone Dambrauskaite (klavišiniai), Genadijumi Savkovu (akordeonas), Povilu Laurinaičiu (bosinė gitara).
Džiaugėsi gamtos prieglobsčiu
Po vienuoliktojo festivalio „Akacijų alėja“ gamtos mylėtojai nesiskirstė – liko nakvoti šalia renginio vietos įkurtame palapinių miestelyje. „Į šį festivalį atvykau pirmą kartą. Ir man čia labai patinka. Gamta ir muzika – tai yra nuostabu. Džiaugiuosi, kad dabar gyvename palapinėje – juk vasara, o ir apie kelionę mano nereikia galvoti“, – teigė vilnietė Rūta.
Gausus festivalio atributikos krepšys
Žydinčias ir teigiamomis emocijomis alsuojančias „Akacijas“ festivalio svečiams dar ilgai primins ribotu tiražu išleisti „Akacijų alėjos“ ir renginio dalyvių kompaktiniai diskai. Jų buvo galima įsigyti „Akacijų krautuvėlėje“, šalia kurios atlikėjai dalyvavo ir autografų sesijoje. Kiekvienas panorėjęs galėjo nusikalti ir festivalio monetą.
Artistų triūsas įvertintas apdovanojant juos „Akacijų ordinais“ – unikaliais, originalaus dizaino numeruotais garbės ženklais. Vienuoliktojo festivalio metu buvo pristatytas ir naujasis festivalio simbolis – žalioji gitara „Akacija“. O žaliaspalvius festivalio marškinėlius puoš ne tik emblema, bet ir dalyviu pavardės.
Terminas „psichodelinis“, dažnai asocijuojantis su Amerikos kultūra, pirmą
kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, 6 deš.
pradžioje.
Psichiatras Humphry Osmond, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius
laiške anglų rašytojui Aldous Huxley’iui pasiūlė terminą psychedelic, susiejęs du
graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos
(aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt neįsivaizdavo koks „sparnuotas” taps jų
sumanytas žodis, nusakantis margaspalvę muzikinę kryptį ir persmelkiantis vos ne visą 7
dešimtmečio kultūrą.
Psichodelika – sąmonės pokyčiai ir be psichotropinių medžiagų
1966–1969 m. psichodelinėje eroje viskas buvo įmanoma ir ši muzika be jokių papildomų priemonių iki šiol gali perkelti mus į pakitusią, nuo kasdienės pilkumos išvaduotą sąmonės būseną.
Psichodelinė muzika užgimė greičiausiai ten, Amerikos kontinento vakarų pakrantėje, vėliau keliaudama rytų pusėn, tuo pat metu atvirai ir jautriai pasitikdama Rytus.
Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos bigbito ( big beat ) muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas „rūgščiuoju“ roku, pagal tuomet legalų psichoaktyvų preparatą LSD .
Šios „saldžiai-rūgščios“ muzikos adeptai garsų pagalba paskelbė naujus siekius, atradimus, kuriuos visų laikų klausytojas gali intuityviai perimti, jei yra pasiruošęs ir imlus.
Užtenka priimti, tiesiog pasinerti į muzikos tėkmę, be jokių papildomų priemonių. Jei ne savo skambesiu, tai pojūčiu, geriausi psichodelinės muzikos kūriniai galėtų būt artimi klasikinių Indijos ragų ar holistinės muzikos klausymui.
Psichodelinis rokas įtakojo daugelį vėlesnių muzikinių krypčių, kaip kad ambient ar new age.
Tuo pačiu, psichodeliką galime suprasti iš vis ir kaip muzikinio mąstymo ar atlikimo būdą, įmanoma tiek roko muzikoje, elektronikoje, tiek džiaze ar net klasikoje.
Ritualinė šamanų muzika – komunikacijai su dvasiniu pasauliu
Šiandien galime leisti sau vartoti šį terminą plačia, gal labiau filosofine prasme.
Mes suvokiame jį kaip šiuolaikinį, tačiau pats fenomenas nėra toksai, jei pažvelgus, kaip tai buvo suvokiama istorijos bėgyje.
Visos senosios kultūros ir civilizacijos žinojo, patyrė ir užfiksavo potyrius, kurie galėtų būt šiandien mūsų pavadinti kaip psichodeliniai – sielai regimi atsivėrimai. Legendose, mituose, padavimuosee atsispindi, kaip įvairios psichoaktyvios priemonės arba dvasiniai pratimai, o kartais ekstremalūs išbandymai buvo naudojami, kad įgauti magines galias, keltis laike-erdvėje, gauti antgamtiškus atsakymus, ar bendra prasme komunikacijai su aukštesniuoju pasauliu, subtiliaisiais planais ar dieviškąja savastimi.
Tokių pasakojimų gausu Azijos legendose, tolimuosiuose Rytuose, o gal ir lietuviškose pasakose. Kaip archetipinį pavyzdį galima paminėti senosios Indijos mitologijoje žinomą stebuklingą viralą – somą, kurią gerdavo dievai, kad tapti nemirtingais. Kraštuose, kur ir šiandien gyvos šamanistinės tradicijos, psichoaktyvios priemonės ar ritualiniai veiksmai naudojami daug maž tais pačiais tikslais: siekiant įgauti pakitusią, transinę sąmonės būseną skirtą komunikacijai su subtilesne, ar pavadinkim platesne tikrove.
Ir jei žvelgsime į muziką tokiame kontekste, ( o ji, kaip ir pats oficialiausias mokslas patvirtins, atsirado šamanistinėje visuomenėje) tai pirmine muzikos paskirtimi buvo sukurti ritualą, padėti šamanui įeiti į transą, ir vėlgi susitelkti komunikacijai su dvasiniu pasauliu. Ir gal būt, vadinamos primityvios tautos net nesuprato, – nejau dar gali būti dar yra ir kitokia muzika? Visa ji buvo ritualinė.
Šiandien plačiai suvokiama bent jau viena dalis – muzika puikiai tinka komunikacijai.
Daugelyje tautų išliko muzikinė tradicija savo forma ar idėja artima ritualinei, bet kitur tai buvo beviltiškai prarasta. Muzika tapo pramogos įrankiu, ar propagandos trimitu, pagal senąjį vadovėlį – „valdančiųjų klasės verge“ ar, pagal šiandieną – komercijos įkaitu.
Ir gal būt niekas kitas taip visuotinai neatgaivino to šamanistinio būgno ir transinio garso sklaidos kaip ankstyvoji psichodelinio roko muzika, kai dainos ir improvizacijos, gal naivios ir nuoširdžios, prieinamos daugeliui, prasiveržė link savo esminės užduoties: tapti dvasinių ieškojimų kelrodžiu ir vedliu. Tai apžavėjo tuomet ir liko įtakinga iki šiol laiks nuo laiko psichodelika apsireiškia, įsiliedama į plačiausias madas, grąžindama spalvas, rytietiškus ornamentus, svajas ir egzotiškus sąskambius, arba lieka pogrindyje. Bet kaip jūros bangos, vis naujos ir tos pat, jaunų muzikantų kartos išgirsta šią muziką, lyg ji būtų įrašyta vakar, tampa įtakoti, ir kuria naujausias jos formas.
Hipių judėjimą įkvėpę garsai
Psichodelinis rokas, žinomas anksčiau terminais „rūgštusis rokas“ ( acid rock ) ar „kosminis rokas“ ( space rock ) buvo nuo pat pradžių hipių judėjimo dalimi. Lietuvoje hipiškas sąjūdis plačiau įsisiūbavo nuo 1970-ųjų, suprantama, būdamas pogrindiniu, bet ir negalėdamas, o ir nenorėdamas pilnai pasislėpti – visiems „akis badantys“ ilgi plaukai, gėlėti marškiniai ar pasakiškai gauti džinsai, pacifizmas bei šypsenos siejosi su laisvumu, siekiu neprisirišti prie sistemos, atsižadėti įprastinio tarybinio miesčioniško gyvenimo būdo. Nors ir represuojamas, hipiškas judėjimas gyvavo, pasireikšdamas neretai ir muzikiniais „seišenais“ – pusiau legaliais koncertais, ar net festivaliais.
Taip pat gyvybingai įsigalėjo „tranzavimas“ – rodos nesibaigiančios hipių ir „hipuojančių“ kelionės, tiesiogine prasme, ne narkotine – šito ir nebuvo daug tuometinėje tarybų Lietuvoje.
Vasarą, Nidoje, pamario pusiasalis, pramintas „haikeriu“ buvo viena iš hipių pamėgtų, svajotojiškų tranzavimo kelionių vieta. Tolimesnių distancijų mėgėjai nuvykdavo iki Talino.
1972-aisiais lyg per stebuklą pasirodė lietuvių kalba išleista Jack’o Kerouac’o knyga „Kelyje“, ir nors ji pasakojo apie pokario bitnikus, nepamainomas, nepritapėlių klasika pripažintas romanas dar labiau užkūrė laisvąją hipišką valią. Tais pačiais metais – Romo Kalantos tragedija ir pasiaukojimas, tapęs tiek hipiško judėjimo katalizatoriumi, tiek, pasiekus kulminaciją – pretekstu oficialios valdžios diktatūrai jį galutinai užsmaugti.
Tačiau tikri hipiai išliko, o roko muzikos atgijimas buvo dar prieš akis.
Psichodelikai pasidavusios muzikos grupės
Kiek psichodelinis rokas buvo lietuviško hipizmo sagos dalimi – sunku spęsti. Ankstyvosios Lietuvos roko grupelės ir kolektyvai kūrėsi įtakojamos tokių gigantų kaip „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“, kurie atitinkamai buvo pasižymėję ir esminiais psichodeliniam rokui priskiriamais albumais, kaip „Bitlų“ – „Revolver“, „Magicalal Mystery Tour“ ar „Rolingų“ – „Between the Buttons“ bei „Their Satanic Majesties Request“ .
Tai atsiliepė ir lietuviškų grupių skambesyje. Tačiau ankstyvajame periode nepavyksta užtikti atlikėjų ar grupės tiesiogiai laikančios save psichodelinio roko adeptais. Panašu, kad tai išpuolė jau vėlesnio, 9 dešimtečio grupėms, kaip kad „Dinda Polimantika“.
Nors yra pakankamai įspūdingų kolektyvų ir anksčiau, kaip unikali „Mind’s Disorder“, Vilniuje, susibūrusi jau 1973-aisias, drąsiai eksperimentuojanti ir derinusi savo kūryboje įvairių stilių bei muzikinių srovių įtakas, reik manyt, neišvengiamai ir psichodelinį roką. Taip pat kaip ir bene žinomiausia eksperimentinė grupė „Ir visa kas gražu yra gražu“.
Galima teigti, kad psichodelika dar labiau gyva šių dienų muzikinėse perspektyvose. Kažkuria prasme, dabar jau beveik nėra „grynų“ muzikinių žanrų. Įvairių įtakų, stilių derinimas išlieka ir kaip inovacijos siekis, ir kaip įtakų perkrovos išdava, – šiandien juk turime galimybę pasiekti šimtmečiais kauptą muzikinį palikimą neatsitraukdami nuo kompiuterio.
Gal būt kompiuteris ir pats jau tapo vienu dažniausiu, gal kartais svarbiausiu „folklioriniu“ instrumentu, preparuodamas visus garsus elektroniškai, bet kartu atverdamas erdvę, suteikdamas galimybę ir psichodelikai – sielos regimumui kiekviename kūrybiškame siekyje.
Naujosios kartos grupėms, derinančioms elektroniką, akustinius instrumentus ir atgaivinančioms psichodelinę muzikinę tėkmę galima būtų priskirti prie humoro linkusią „Arklio galią“ ar eksperimentinę „Luumm“, arba grupes, savotiškai integruojančias psichodelines nuotaikas, kaip kad indie stiliaus duetas „The Dominoes“, bei susieta su tais pačiais muzikantais žymioji „Spooky Campfire Stories“, šokiams nesvetimas kolektyvas „Fusedmarc“ ir kiti. Taip pat ir dainuojamosios poezijos atstovas Domantas Razauskas, pamėgęs psichodelinį folk ir įtraukęs tai į savo garsų paletę. Nekalbant apie visą psy trance – elektroninės muzikos ir šokio judėjimą Lietuvoje, kuris lyg bando perkelti bei transformuoti psichodeliką į neramų kosminį, labai jau sudažninto ritmo laikmetį.
Vasario 17-20 d. Lietuvos parodų centre „Litexpo“ jau 12-ąjį kartą vyksianti tarptautinė Vilniaus knygų mugė šiemet ypatingą dėmesį skirs Czesławo Miłoszo asmenybei bei kūrybai ir lankytojus pradžiugins ryškia mugės naujove – Knygos kino sale. Vis dėlto svarbiausias mugės akcentas – naujos ir pačios naujausios, specialiai mugei išleistos knygos. Šiemet Vilniaus knygų mugėje su savo naujienomis supažindins 220 leidyklų, knygų prekybininkų, mokslo institucijų ir įvairių organizacijų iš 9 šalių.
Minint iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo (1911-2011) 100-ąsias gimimo metines, Vilniaus knygų mugėje rengiamos dvi Diskusijų klubo diskusijos. Apie Miłoszo asmenybę ir įtaką lenkų bei lietuvių kultūroms kalbėsis, prisiminimais dalinsis Tomas Venclova, Alexandr‘as Fiut‘as, Viktorija Daujotytė, Jerzy Illg‘as, Agnieszka Kosińska, Mindaugas Kvietkauskas. Alfredo Bumblausko ir Tomo Venclovos dialoguose bus klausiama, kiek LDK tradicija aktuali šiandienos Lietuvos kultūrai, ką šiandien Lietuvai reiškia Tėvynės ieškojęs Miłoszas? Vyks ir nemažai kitų Miłoszui skirtų renginių, tarp jų – Dalios Michelevičiūtės režisuotas spektaklis pagal jo kūrybą „Kalbos galia“, naujų jo knygų vertimų pristatymai, fotografijų paroda, speciali Czesławo Miłoszo literatūrinė svetainė-kūrybinės dirbtuvės, 3 dokumentiniai filmai apie šią iškilią asmenybę.
Be Czesławo Miłoszo jubiliejiniams metams skirtų renginių ištikimų knygų mugės bičiulių ir naujų lankytojų laukia intensyvi bei labai įvairiapusiška kultūrinių renginių programa. Skaitytojai galės susitikti su būriu užsienio svečių: Stephen‘u Clark‘u (Prancūzija), Kevin‘u Brooks‘u, Mike‘u Gayle‘u (Didžioji Britanija), Sofi Oksanen (Suomija), Catalinu Dorianu Florescu (Šveicarija), Ivan‘u Korsak‘u (Ukraina), Yuri Slezkine’u (JAV) ir kitais. Naujas knygas pristatys ir mūsų šalies autoriai: Alfonsas Andriuškevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Parulskis, Julius Keleras, Ilzė Butkutė, Marius Burokas, Kęstutis Grigaliūnas, Domantas Razauskas, Marius Jonutis, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Algimantas Čekuolis, Artūras Tereškinas ir kiti. Su naujomis knygomis į mugę grįžta ir užsienyje kuriantys lietuviai: Tomas Venclova, Algis Mickūnas, Vytautas Landsbergis, Laimonas Briedis, Kristina Sabaliauskaitė, Andrius Užkalnis.
Lankytojų lauks ir šių metų mugės naujovė – Knygos kino salė. Čia bus galima pamatyti 6 dokumentinius filmus apie įžymius kūrėjus ir 8 meninius filmus, dauguma jų – garsių romanų ekranizacijos.
Vėl veiks Diskusijų klubas, vėl dailininkė Sigutė Chlebinskaitė rengs kūrybinę studiją „Tu gali sukurti knygą“, kuri šiemet švenčia 10-ies metų sukaktį. Joje bus galima sužinoti daugybę knygos kūrimo ir tausojimo paslapčių.
Mugės dienos vėl turi tradicinius pavadinimus, tačiau skaitytojų lauks ne tik įprastas Ilgasis penktadienis. Nekasdienių pasimatymų šeštadienis šiemet taip pat pailgėjo – mugė dirbs iki 21 val. Ketvirtadienis skelbiamas Bičiulių, o sekmadienis Šeimos diena.
Penktadienį, 18 val. muzikinio albumo „MURMEKLĖS SUAUGUSIEMS“ pristatymas, kuriame dalyvaus: Zala-Andrius Zalieska ir Aurimas Driukas (albumo autoriai), Ieva Narkutė ir Domantas Razauskas.
Penktadienį, 18 val. muzikinio albumo „MURMEKLĖS SUAUGUSIEMS“ pristatymas. Dalyvaus: Zala-Andrius Zalieska ir Aurimas Driukas (albumo autoriai), Ieva Narkutė ir Domantas Razauskas.